Gyvatės įgėlimas

Ar kiekvienas nuodingos gyvatės įkandimas yra mirtinas?

Pasaulyje yra apie 450 rūšių nuodingų gyvačių, tačiau realų pavojų žmogaus sveikatai kelia tik apie 19 proc. visų gyvačių rūšių. Daugiausiai nuodingų gyvačių veisiasi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, JAV teritorijoje, Australijoje. Lietuvoje pasitaiko tik viena nuodingų gyvačių rūšis – angis, bet ji nėra mirtinai nuodinga. Jų buveines galima aptikti lapuočių miškuose, drėgnose, pelkėtose vietose.

Gyvatės dažniausiai pačios nepuola žmonių, nebent sutrikdysite jų ramybę. Ne visos nuodingos gyvatės iš karto kanda – nuodų gamybai jos išeikvoja nemažai energijos, todėl neskuba švaistyti be reikalo savo sukaupto ginklo: prieš kąsdama gyvatė dažniausiai bando perspėti įvairiais ženklais – plačiai išsižioja, rodydama dantis, šnypščia, spjaudosi ( Afrikos ir Azijos kobros), raitosi, išsilenkia S forma – tai kovinės parengties požymiai. Kąsdama gyvatė taip pat ne visada suleidžia nuodų – pasitaiko taip vadinamų "sausų” įkandimų ( pavyzdžiui, gyvatė sušvirkštė visus nuodus neseniai sumedžiotam grobiui, tad kandant pakartotinai, nuodų jau nebus). Gyvatės nuodai - tai pakitusios seilės, kurias sudaro 26 rūšys baltyminės kilmės enzimų. Šie enzimai lemia gyvatės nuodingumą bei nuodų poveikio pobūdį – vieni nuodai žalojančiai veikia kraują ir kraujagysles ( hemotoksinai), kiti turi nervus paralyžiuojantį poveikį (neurotoksinai) ir (citotoksinai) - veikia ląstelės lygmenyje. Lietuvoje gyvenančios nuodingos gyvatės nuodų didžiąją dalį sudaro hemotoksinai.

Kaip atskirti nuodingą gyvatę nuo nenuodingos?

1. Nuodingos gyvatės galva plati, dažniausiai trikampė, nenuodingos – apvali.

2. Nuodinga gyvatė turi  geluonį (2 ilgus iltinius dantis), nenuodinga – neturi.

3. Nuodingos gyvatės vyzdžiai elipsės formos (pailgi), nenuodingos – apvalūs.

4. Nuodingos gyvatės įkandimo žymės - dvi šalia esančios žaizdelės, kurias palieka nuodingieji dantys, nenuodingos – daug mažų žaizdelių, kurias palieka eilė smulkių dantų.

Pirmiausiai atsirandantys požymiai ( praėjus 10-60 min. po įkandimo):

1. Skausmas, patinimas, odos spalvos pokyčiai įkandimo vietoje.

2. Silpnumas, galvos skausmas, svaigimas, pykinimas, prakaitavimas, apsunkintas kvėpavimas, kraujavimai iš nosies, burnos gleivinių, kraujosrūvos odoje

Gyvatei įkandus negalima:*

*Pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio –  nuodai greičiau išplis kūne.

*Iščiulpti nuodus – nuodai per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus gali pakliūti į kraujotaką.

*Prideginti įkandimo vietą  - dar labiau suaktyvėja audinių uždegiminė reakcija.

*Labai stipriai užveržti  galūnę – atleidus "žgutą" (ar kitą užveržimo priemonę), kraujyje susikaupę nuodai gali plūstelėti į kraujotaką ir sukelti taip vadinamą turniketinį šoką.

Gyvatės nuodai veikia trejopai:

1. Hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją ( gebėjimą krešėti).

2. Neurotoksinai paralyžiuoja nervinių impulsų plitimą raumenyse ir kritiniais atvejais gali paralyžiuoti raumenis, dalyvaujančius kvėpavimo ir rijimo procesuose.

3. Kardiotoksinai tiesiogiai veikia širdį ir gali sukelti kraujotakos nepakankamumą bei šoką.Gyvačių nuodai gali sukelti ne tik minėtus požymius, bet ir įvairiausio pobūdžio alergines reakcijas bei įvairių organų veiklos sutrikimus.

***Pavojingiausias įgėlimas galvos, kaklo srityje. Vidutiniškai po 20 min. nuodai pradeda veikti. Apsisaugoti nuo įgėlimo galime avėdami guminius batus, patys būdami dėmesingesni miške.

1. Nuplaukite žaizdą.
2. Ant žaizdos uždėkite tvarstį ir, jeigu įmanoma, apdenkite visą koją.
3. Imobilizuokite pažeistą galūnę kaip ir lūžio atveju.
4. Pažeistos vietos nejudinkite ir laikykite žemiau širdies lygio.
5. Auka į artimiausią ligoninę turi patekti per 2 valandas ir geriausia, jog prieš ligoniui atvykstant medikai žinotų apie tai, kad jam įkando gyvatė.